Kartais pastoviems žmonėms baltai pavydžiu Jų pastovumo.
Manyje periodiškai skraido pienės pūkas.
Savo dešimtimis pirštų kutendamas sielos užkampius ir neleisdamas ramiai gyventi.
Ir tai visai nėra smagi būsena.
Jau kuri diena,kai man taip norisi kažko TOKIO...
Galbūt naujos pažinties su labai įdomiu žmogumi.
Ir įkvėpiančios Jo gyvenimo istorijos,netradicinio požiūrio.
Pakviesčiau Jį vakarienės.
Galbūt trumpos kelionės su nuotykiais ir daug spalvų.
Ir krūva fotografijų prisiminimui.
Galbūt gero filmo,kuris kažką po savęs palieka.
Nors pagalvojus tikriausiai vien jo neužtektų.
Kažkur skaičiau,kad išsakyti norai ima materializuotis.
Irma
P.S. Tai ne prasto oro depresija. Tai tik pienės pūkas*.
*nepastovumas
Iliustracija-Mano vieno mėgstamiausių tapytojų
Gintauto Adukausko paveikslas "Pienės pūkas"
