Kodėl pavadinime ''mano''? Todėl,kad aš tą šalį mačiau savaip. Baisiai pykstu išgirdusi kažką blogo apie vokiečius. Dauguma tokių šnekų yra iš oro. Nes postringautojas asmeniškai nepažįsta nei vieno vokiečio.
Greit supratau jog gyventi Bavarijoje tai lyg kažkos palaiminimas. Visus savo svečius Jie sutikdavo išdidžiai tardami ''Herzlich willkommen in Bayern!''. Taigi tarp palaimintūjų buvau ir aš. :)
Du fantastiški pažinimo metai. Vokietija man labai daug davė ir nieko neatėmė.
Vokiečių kalba buvo negraži iki kol jos nemokėjau.
Gyvenau mažame miestelyje šalia Miuncheno. Iš kiemo matydavau snieguotas alpes. O Miuncheno negalima neįsimyleti. Tai Vokietijos Monakas. Jame gyvena sporto,televizijos žvaigždės,daininikai,aktoriai... ir šiaip mėlynakraujiai. Tas miestas turi daugybę gražių ir įdomių vietų. Jis,kaip magnetas. Nuvykite ir Jūs juo sirgsite. :)
Taip vokiečiai pedantiškai tvarkingi. Bet ar tai yra blogai?
Man teko sutikti gerus,draugiškus,nuoširdžius,šiltus,rūpestingus,paslaugius,sąžiningus,neskūpius,nenuobodžius... vokiečius.
Ten išmokau pabūti viena,kadangi pradžioje nepažinojau jokių užsieniečių,o į vokiečių būrį įsilieti reikėjo laiko. Išmokau paprastesnio požiūrio į daug dalykų. Džiaugtis šiandiena. Susiradau kitataučių draugų. Tai buvo mano geografija ne iš vadovėlio. Išmokau nupirkti dovanų be progos. Ir persirgau pirkinių liga. :)
Jie turi krūvą rašytų ir nerašytų tradicijų.
Draugų rate dažni stalo žaidimų vakarėliai.
Ketvirtadienio rytais jaunos miestelio mamytės su savo kūdikiais susirenka pas vieną iš jų pusryčiauti. Plepa,dalinasi patirtimi,pyragų receptais ir t.t.
Vasara vyksta gatvės šventė. Pas vieną iš kaimynų į sodą iš savo terasų visi susineša sodo baldus,kažkas pasirūpina muzika,lemputėmis,griliu,bendrai susineša maistą ir bendrauja,linksminasi iki vėlumos.
Draugių,kaimynių,kolegių ratelyje namų aplinkoje vyksta apatinio trikotažo vakarėliai. Firma atveža parduotuvę į namus. Jos matuojasi,kikena,gurkšnoja šampaną ir perka,perka... :)
Du kartus metuose mokyklos salėje vyksta nebereikalingų vaikiškų rūbų,žaislų,daiktų išpardavimas,mainai. Beto kiekviena mama atsineša savo keptą tortą ar pyragą. Mokyklos kavinukėje jie pardavinėjami renginio metu.
Sekmadienis-šeimos pusryčiai. Visi susirenka su pižamomis prie stalo ir valgo,šnekučiuojasi iki pietų.
Ir tai tik maža dalis tų nerašytų tradicijų. Ir viskame aš būtinai turėjau dalyvauti. Jeigu mėgindavau atsisakyti tuoj pateikdavo argumentą ''Tai taip vokiška (bavariška). Tu turi tai pamatyti''.
Pamačiau. Kalnai,pilys,ežerai,muziejai,pramogų parkai,zoolgojos sodai,miestai,šventės,kitos šalys. Buvau paskatinta lankyti ne tik kalbos kursus,bet ir tokius neįprastus,kaip kalėdinio vainiko pynimo,viduramžių rūbų siuvimo,bavariško prakartėlio meistravimo kursus. :)
Mano darbdavei atrodžiau gabi viskam,ką paimu į rankas,turėjau vardą ''Unsere Perle''. Buvo velniškai sunku nesusireikšminti. :)
Tai kodėl grįžau? Atėjo laikas,kai niekas nebestebino,atrodė viską ką norėjau pamačiau su kaupu. Apsisprendžiau labai greitai. Paskutinę dieną su dviračiu apsukau miestelį ir atsisveikinau su kiekvienu,kurį ten pažinojau,draugavau,bendravau. O vakare dauguma atėjo su dovanomis dar kartą atsisveikinti. Išvykau lydima ašarų,dramų...
Dabar galiu teigti,kad jaunam žmogui labai į gerą pagyventi kitoje kultūroje. Parvažiuos kitoks.
Dar porą metų sapnuodavau tą šalį ir vis sakydavau ''O Vokietijoje tai taip ir anaip''. :)
Žinoma mačiau ir minusiukų,bet jie nėra tokie reikšmingi.
Jau praėjo virš penkių metų,bet aš vis dar valgau tik vokišką jogurtą,YouTube klausau vokiškų dainų,per Eurovizijas tyliai sergu ir už Vokietiją (nebūtinai už dainą),mano pats mėgstamiausias desertas ''Rote Grütze'' ir aklai tikiu preke ant kurios parašyta
''Made in Germany''. :)
