Prieš metus vestuvėse gavau žinią jog žuvo mano buvęs kursiokas. Tądien lijo. Dangus verkė.
Turėjau daug fainų kursiokų,bet tas buvo neeilinis...
Po diplomonių gynimo žinodamas jog man labai patiko vienas darbas ir aš jį mielai norėjau turėti namie ant sienos Jis man tą darbą švelniai sakant nukniaukė.
Sakiau-Gal išprotėjai,kaip aš jį parsinešiu?
Atsakė-Paprastai. Parvešiu.
Trinkūnai tavo diplominiai zebrai apie 7 metus kabojo mano svetainės centre. Svečiai mielai fotografavosi prie to paveikslo. Dėstytojos sandėliuke jis būtų dulkėjas ir tiek,o pas mane buvo mylimas.
Turiu Jo popieriui pjaustyti peiliuką su vardo pirma raide ''R''. Nepamenu,kaip jis pas mane atsidūrė. Matyt,kai pasiskolini ir pamiršti atiduoti.
Buvo gero jumoro jausmo žmogus. Jam ausį pjaudavo mano šiaulietiškas dialektas. Tipinio stiliaus kavenskas su nesena Audi,bet prie meno. Retas derinys.
Prieš tą avariją bendravom email'ais. Džiaugėsi,kaip Jam viskas gerai klojasi... Į paskutinį Jo laišką neatsakiau. Vis ryt poryt šiom dienom niekada.
Kartą neplanuotai atsidūrusi Kaune mačiau Jį. Lyg ėjau pasisveikinti,bet kažkaip pamasčiau jog mano akys nedažytos ir persigalvojau. Kokia nesamonė.
Per tuos metus aš šimtą kartų dažniau apie Jį pagalvojau nei Jam gyvam esant.
Liūdna. Žveriškai liūdna.
